6. Įvadas į organinę chemiją

Organinė chemija – anglies junginių (išskyrus anglies dioksidą, karbonato rūgštį ir jos druskas, cianido rūgštį ir cianidus, tiocianato rūgštį ir tiocianatus, karbidus) chemija.

Organinių junginių sandaros pagrindiniai teiginiai:

1. Visi atomai, sudarantys organinių medžiagų molekules, tarpusavyje jungiasi tam tikra tvarka pagal valentingumą:

Anglis yra keturvalentė. Ji gali sudaryti 4 ryšius:

     

Deguonis yra dvivalentis. Jis gali sudaryti du ryšius:

     

Vandenilis ir halogenai yra vienvalenčiai. Jie gali sudaryti po vieną ryšį:

ir kt.

2. Anglies atomai gali jungtis tarpusavyje sudarydami viengubuosius, dvigubuosius bei trigubuosius ryšius:


3. Medžiagų savybės priklauso nuo cheminių elementų atomų jungimosi molekulėje sekos bei tvarkos, t.y. erdvinės struktūros. Šis teiginys paaiškina izomerijos reiškinį.

Izomerai – junginiai, kurių sudėtis ir molekulinė masė vienoda, bet jie skiriasi atomų jungimosi tvarka arba jų išsidėstymu erdvėje bei fizikinėmis ir cheminėmis savybėmis. Nenurodant tikslaus pavadinimo, junginio izomero pavadinimas pradedamas priešdėliu izo-, pavyzdžiui C4H10: butanas ir izobutanas:



4. Medžiagos molekulėje atomai ar atomų grupės veikia vieni kitus; veikia ne tik šalia esantys, bet ir tarpusavyje nesusiję atomai.

5. Pagal medžiagos savybes galima nustatyti jos molekulės struktūrą, o pagal struktūrą numatyti savybes. Neorganinių medžiagų savybės priklauso nuo jų sudėties ir kristalinių gardelių struktūros. Norint apibūdinti ir visiems suprantamai pavaizduoti organinį junginį, reikia nurodyti šiuos požymius:

  • junginio sudėtį (sudarančius atomus ir jų santykį);
  • junginio sandarą (jungiančius ryšius, ryšių tipą ir atomų išsidėstymą).