Teorinė medžiaga

Aplinka – tai gamtoje funkcionuojanti sistema, sudaryta iš tarpusavyje susijusių natūraliųjų arba gamtinių bei žmogaus sukurtų komponentų.

Natūralieji arba gamtiniai komponentai dar skirstomi į negyvuosius ir gyvuosius. Pagrindiniai negyvieji aplinkos komponentai yra oras (Žemę gaubiantis dujų sluoksnis – atmosfera), vanduo (Žemės hidrosferoje, o taip pat atmosferoje esantis vanduo) ir dirvožemis (viršutinis, purus Žemės plutos sluoksnis), o gyvieji – augalija ir gyvūnija (iš pastarosios kartais dar yra išskiriama žmonija).

Pagrindiniai žmogaus sukurti aplinkos komponentai yra įvairūs statiniai (gyvenamieji, visuomeniniai bei gamybiniai pastatai, paminklai) ir įrenginiai (keliai, elektros ir ryšių linijos, vandentiekio, nuotekų ir kt. sistemos) bei transporto priemonės (riedančios, plaukiančios, skrendančios).

Visi šie paminėti aplinkos komponentai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir vieni kitus betarpiškai veikia tiek fiziškai, tiek chemiškai. Ypač didelį poveikį visiems kitiems aplinkos komponentams daro žmonija, vykdydama savo ūkinę ir gamybinę veiklą bei tenkindama kitus savo poreikius. Tai pirmiausiai pasireiškia nuolatos augančiu gamtos išteklių naudojimu. Gamtos ištekliai skirstomi į:

• Atsikuriančius arba biologinius, kurie atsikuria patys arba žmogui padedant;
  
• Neatsikuriančius, kurių kiekis gamtoje yra ribotas, o jų atsikūrimo greitis, palyginus su naudojimo tempais, yra labai lėtas.
  

Augantis gamtos išteklių naudojimas didina žmonijos neigiamą poveikį aplinkai, kuris pirmiausiai pasireiškia aplinkos tarša. Aplinkos tarša – tai cheminių, fizinių bei biologinių teršalų, kurie neigiamai veikia žmoniją, kitus gyvuosius organizmus ir negyvuosius aplinkos komponentus bei keičia cheminius ir fizinius aplinkos parametrus, patekimas į aplinką. Paprasčiau tariant, aplinkos tarša yra dėl gamtos išteklių naudojimo susidariusių buitinių ir gamybinių atliekų bei cheminių teršalų patekimas į aplinką. Cheminiai teršalai – tai cheminės medžiagos, jų junginiai ir mišiniai, kurie viršijus tam tikrą koncentraciją bei poveikio trukmę, daro neigiamą įtaką žmonėms (jų sveikatai ir gyvybei), kitiems gyviems organizmams bei negyviems aplinkos komponentams.

 Oras – tai įvairių dujų mišinys, sudarantis Žemės atmosferą. 

Sausą orą (be vandens garų) sudaro:

• azotas N₂ – 78,1 % (tūrio);
• deguonis O₂ – 20,9 % (tūrio),
• anglies dioksidas CO₂ – 0,04 % (tūrio)
• argonas Ar – 0,93 % (tūrio)
• vandenilis H₂, helis He, neonas Ne ir kitos dujos – 0,03 % (tūrio).

Orą sudarančių dujų tūrinių koncentracijų santykis sausame ore iki 80 km aukščio nuo žemės paviršiaus yra beveik pastovus ir vienodas bet kurioje pasaulio dalyje. Tačiau ore visada yra vandens garų (oro drėgmės), dulkių ir kitų dujinių teršalų, kurių koncentracija ore priklauso nuo vietovės.

Oro tankis, kai temperatūra 0 °C, o slėgis 101,325 kPa, yra apie 1,29 g/dm³. Oro molinė masė apytiksliai lygi 29 g/mol.

Svarbiusios oro dujos, kurios reikalingos gyvybei palaikyti Žemėje, yra deguonis O₂  ir anglies dioksidas CO₂ . 

O₂ reikalingas augalų, gyvūnų bei kai kurių aerobinių mikroorganizmų kvėpavimui, o CO₂ – organinių medžiagų fotosintezei augaluose.

Dujinis azotas N₂ yra chemiškai inertiškas ir atmosferoje gali reaguoti su kitu jos komponentu deguonimi O₂ tik esant labai aukštai temperatūrai, pvz. žaibuojant ar degant kurui.

Rūgštieji krituliai – tai reiškinys, kai atmosferos krituliai (lietus, sniegas) parūgštėja (pH<5) dėl oro taršos rūgštiniais oksidais (SO₂, NO_x) bei šių oksidų tolesnės oksidacijos ir reakcijos su vandeniu metu susidarančių produktų – sulfato (sieros) rūgšties H₂SO₄ ir nitrato (azoto) rūgšties HNO₃. Kartais šis reiškinys vadinamas rūgščiuoju lietumi. Apie šių oksidų susidarymą ir patekimą į orą (atmosferą) aprašyta ankstesniame skyriuje.

Į orą išmestas sieros(IV) oksidas SO₂ veikiamas oro deguonimi (ypač deguonies atomais O) lengvai oksiduojasi iki sieros(IV) oksido SO₃, o šis oksidas, reaguodamas su kritulių vandeniu, sudaro stiprią sulfato (sieros) rūgštį H₂SO₄:

            _UV                                  
O₂(d)    →  2O(d)                         

SO₂(d)   +   O(d)    →   SO₃(s)          

Tiek natūraliai (pvz. žaibuojant), tiek dėl oro taršos susidarę azoto oksidai NO_x taip pat reaguoja su oro deguonimi bei kritulių vandeniu ir sudaro stiprią nitrato (azoto) rūgštį HNO₃. Reakcijų metu taip pat gali susidaryti nestabilios nitrito rūgšties HNO₂, kuri labai greita suskyla į kitus azoto junginius:

 2NO(d)     +       O₂(d)     →  2NO₂(d)         

 NO(d)       +     NO₂(d)    ↔  N₂O₃(d)           

 2NO₂(d)   +     H₂O(s)    →  HNO₃(aq)   + HNO₂(aq)

N₂O₃(d)     +     H₂O(s)    →  2HNO₂(aq)     

3HNO₂(aq) → HNO₃(aq)  +   2NO(d)  + H₂O(s)

Jeigu gryno vandens pH yra apie 7, tai lietaus pH yra apie 5,6. Tokį lietaus pH sumažėjimą lemia natūraliai atmosferoje esančio CO₂ nedidelis kiekis. Jam ištirpus vandenyje susidaro silpnoji karbonato (anglies) rūgštis:

  CO₂(d)      +  H₂O (s) ↔ H₂CO₃(aq)    

H₂CO₃(aq) ↔ H⁺(aq)  +  HCO₃^-(aq)    

Dėl oro taršos rūgštiniais oksidais kritulių pH gali sumažėti net 2–3 pH vienetais ir svyruoti nuo 2 iki 4.

Rūgštieji krituliai – viena didžiausių aplinkos taršos problemų. Iškritę rūgštieji krituliai yra žalingi ekosistemoms dėl paviršinių vandens telkinių ir dirvožemio parūgštėjimo bei tiesioginio poveikio augalams. Rūgštiesiems krituliams ypač jautrūs spygliuočiai. Nuo ilgalaikio poveikio jų spygliai ima ruduoti ir kristi, medžiai ima džiūti. Žiemos mėnesiais, kai dėl intensyviai deginamo iškastinio kuro ore būna didžiausia SO₂ koncentracija, sniego paviršiuje gali susikaupti rūgštiniai sieros junginiai. Pavasarį tirpstant tokiam sniegui staiga padidėja vandens telkinių rūgštingumas ir dėl to labai nukenčia žuvų mailius.

https://www.wonderwhizkids.com/acid-rain

Rūgštieji krituliai taip pat skatina metalų koroziją, ardo įvairias statybines medžiagas (marmurą, smiltainį, klintis, dolomitą). Rūgštieji krituliai sukelia dirvožemio parūgštėjimą, pagreitina kai kurių karbonatinių uolienų (pvz. kreidos, kalkmenio, dolomito) dūlėjimą:

   https://en.wikipedia.org/wiki/Acid_rain                                     https://en.wikipedia.org/wiki/Rust

Šiltnamio efektas – tai reiškinys, dėl kurio Žemės paviršiaus temperatūra yra daug aukštesnė, nei turėtų būti pagal iš Saulės gaunamos energijos ir be trukdžių į kosmosą išspinduliuojamos energijos balansą. Šį efektą lemia atmosferoje esantys H₂O garai ir dujos (anglies dioksidas CO₂, metanas CH₄, ozonas O₃, azoto oksidai NO_x, freonai ir kt.), kurios praleidžia Saulės trumpesnių elektromagnetinių bangų regimąją spinduliuotę, tačiau sulaiko nuo mūsų planetos paviršiaus atsispindėjusią ilgesnių elektromagnetinių bangų šiluminę (infraraudonąją) spinduliuotę. Tokiomis savybėmis pasižyminčios atmosferoje esančios (į ją patenkančios) dujos yra vadinamos šiltnamio dujomis.

Skaičiai paveiksle parodo, kokią šiluminės spinduliuotės dalį atspindi atitinkamos atmosferos dujos. 

https://www.youtube.com/watch?v=VYMjSule0Bw

https://www.youtube.com/watch?v=NvPqSGUIXtg

Apskaičiuota, jog Žemės paviršiaus vidutinė temperatūra yra apie 15 °C. Jei nebūtų šiltnamio efekto, ši temperatūra būtų apie -18°C. Šis 33-jų laipsnių skirtumas yra parametras, leidžiantis įvertinti šiltnamio efektą. Didžiausią įtaką žemės šiltnamio efektui turi:

H₂O garai – nuo 36 iki 80 %

CO₂ – nuo 9 iki 26 %

CH₄ – nuo 4 iki 9 %

O₃ – nuo 4 iki 9 %

Kiekvienoms dujoms negalima priskirti konkrečios įtakos šiltnamio efektui procentinės dalies, nes šių dujų šiluminės spinduliuotės spektrų kai kurios absorbcijos ir emisijos juostos sutampa (persikloja). Debesys (H₂O garai) taip pat sugeria, atspindi bei išspinduliuoja dalį šiluminės spinduliuotės ir taip veikia visos atmosferos spinduliuotės balansą.

Per pastaruosius 200-250 m., dėl žmonijos intensyvios pramoninės veiklos pradėjus deginti vis daugiau iškastinio anglies turinčio kuro (akmens anglių, gamtinių dujų, perdirbtos naftos produktų), CO₂ ir CH₄ koncentracijos atmosferoje padidėjo atitinkamai 1,35 ir 2,5 karto. Šių dujų koncentracijos padidėjimas sparčiausiai vyko XX amžiaus antroje pusėje. Prognozuojama, kad per XXI amžių dėl oro taršos ir su tuo susijusių atmosferos sudėties pokyčių Žemės paviršiaus temperatūra gali pakilti nuo 2 iki 4 °C. Tai gali smarkiai paveikti pasaulinį klimatą ir turėti sunkių padarinių žmonijai. Norint sušvelninti šiuos padarinius, reikia kardinaliai sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į atmosferą sumažinat iškastinio kuro naudojimą šiluminei ir elektros energijai gauti bei transporte. Tai galima pasiekti vis daugiau energijos gaunat iš atsinaujinančių šaltinių (saulės, vėjo, energetinių augalų)

 
https://rtpi.org/the-weather-channel-and-climate-change-ignorance

Grafike pateikti dujų koncentracijos atmosferoje matavimo vienetai yra: ppm – milijoninė dalis, ppb – milijardinė dalis

 
https://www.groasis.com/pt/downloads/faca-o-download-gratuito-do-livro-the-treesolution

Vanduo – vienas labiausiai mūsų planetoje Žemėje paplitusių junginių. Vandenynai ir jūros bei kiti paviršiniai vandens telkiniai (ežrai, upės, tvenkiniai, ledynai) dengia daugiau kaip 2/3 žemės paviršiaus. Taip pat didelė dalis vandens yra susikaupusi po žeme. Šis vanduo yra vadinamas požeminiu. Bendrai visas Žemėje esantis vanduo sudaro hidrosferą. Atmosferoje vandens yra tik labai nedidelė dalis (apie 0,001 %).

Vanduo sudaro nuo 50 iki 95 % daugelio augalų ir gyvūnų masės. Žmogaus organizme jo yra beveik 70 %, o vient tik kraujyje bei linfoje - per 90 %. Akivaizdu, jog be vandens Žemėje gyvybė negalėtų egzistuoti. Tačiau augmenijai ir gyvūnijai tinkamo, o taip pat žmonijos ūkinei bei buitinei veiklai tinkamo gėlo vandens, kuriame ištirpusių druskų koncentracija neviršija 0,1 %, mūsų planetoje yra tik apie 3,5 %. Kadangi gėlo vandens ištekliai Žemėje pasiskirstę netolygiai (apie 2/3 gėlo vandens yra susikapupę ašigalių ledynuose ir yra sunkiai panaudojami), daugelis šalių susiduria su apsirūpinimo gėlu vandeniu problema. 

https://youtu.be/wZK2xTNzgq8

Vanduo, kaip cheminis junginys H₂O, yra labai unikalių savybių medžiaga. Dėl kovalentinio ryšio elektronų pasislinkimo nuo H atomų link O atomo, pastarasis H₂O molekulėje įgyja dalinį neigiamą, o H atomai – dalinį teigiamą krūvį. Dėl tokio krūvio pasiskirstymo H₂O molekulės yra polinės ir tarpusavyje sudaro vandenilinį ryšį. Šis ryšys nulemia daugelį kitų vandens savybių, pvz. gan aukštas stingimo (užšalimo) ir virimo temperatūras, didelį paviršiaus įtempį. Dėl vandenilionio ryšio skystos būsenos H₂O tankis, esant 4 ^oC temperatūrai, yra didžiausias, o kietos būsenos H₂O (ledo) tankis, esant 0 ^oC ir žemesnei temperatūrai, yra mažesnis.

	t(stingimo) = 0 oC, esant 101,325 kPa slėgiui t(virimo) = 100 oC, esant 101,325 kPa slėgiui d(kieto H2O) = 916,7 kg/m3, esant 0 oC temperatūrai ir 101,325 kPa slėgiui d(skysto H2O) = 999,85 kg/m3, esant 0,1 oC temperatūrai ir 101,325 kPa slėgiui d(skysto H2O) = 999,97 kg/m3, esant 4 oC temperatūrai ir 101,325 kPa slėgiui d(skysto H2O) = 997,057 kg/m3, esant 25 oC temperatūrai ir 101,325 kPa slėgiui

Dėl didelio H₂O molekulių poliškumo vanduo yra geras tirpiklis, jis reaguoja su daugeliu medžiagų, susidarant kitoms, vandenyje tirpioms medžiagoms. Ypač gerai vandenyje tirpsta daugelis druskų ir rūgščių (neorganinių ir organinių), kai kurios bazės (tirpieji hidroksidai, amoniakas NH₃), įvairios organinė medžiagos (angliavandeniai, alkoholiai, aminai ir kt.). Dėl to vanduo linkęs labai lengvai „užsiteršti“. Augant temperatūrai daugelio skystųjų ir kietųjų medžiagų tirpumas H₂O didėja, o dujų – mažėja, ir tai sukelia rimtas aplinkosaugos problemas. Kadangi vandens augmenija ir gyvūnija kvėpavimui naudoja vandenyje ištirpusį deguonį, todėl šiltuoju metų laiku sumažėjus vandenyje ištirpusio O₂ koncentracijai, vandens augalai ir gyvūnai patiria deguonies trūkumą. Visa tai sustiprina vandens eutrofikacija. Eutrofikacija – vandens ekosistemos kitimas, sukeltas cheminių maisto medžiagų, dažniausiai tirpių azoto ir fosforo junginių, pertekliaus. Eutrofikacija yra natūralus procesas, tačiau ją neretai paspartina žmonijos ūkinė veikla:

• nesaikingas tręšimas, kai žemės ūkyje naudojamos trąšos (ypač nitratai NO₃^- ir fosfatai PO₄^3-) išplaunamos iš dirvožemio patenka į vandens telkinius;
  
• pramoninė oro tarša, kai į atmosferą išmetamos dujinės cheminės medžiagos (NO_x, NH₃), kurios kartu su krituliais sugrįžta į dirvožemį bei patenka į vandens telkinius;
  
• tiesioginė vandens tarša, kai į vandens telkinius išleidžiamas nepakankamai išvalytos ar visai nevalytos buitinės, pramoninės ir žemės ūkio (pvz. gyvulių fermų) nuotekos. Iš buitinių nuotekų yra gan sudėtinga pašalinti su skalbimo priemonėmis į jas patenkančius tirpiuosius fosfatų PO₄^3-.
  

Todėl siekiant mažinti eutrofikaciją, būtinas buitinių ir pramoninių nuotekų valymas (biocheminis ir cheminis), trąšų ir oro taršos kontrolė. Tačiau tirpiųjų fosfatų PO₄^3- koncentracijos sumažinimas buitinėse nuotekose yra efektyvus tik naudojant mažiau fosfatų turinčias arba visai jų neturinčias skalbimo priemones.

https://www.treehugger.com/clean-technology/finally-detergent-industry-puts-voluntary-ban-on-phosphates-in-household-dishwasher-detergents.html
https://www.ecogreen.ca/about/environment/phosphate-free/

Pastaraisiais dešimtmečiais išaugus įvairių plastikų gamybai bei jų panaudojimui buityje (įvairios plastikinės pakuotės, indai, buteliai ir kt.) bei žmonijos ūkinėje veikloje (plėvelės, putplasčiai, virvės, žvejybos tinklai ir kt.), taip pat išaugo ir vandens telkinių tarša plastikų šiukšlėmis. Ši problema ypač pastebima milijardines populiacijas gyventojų turinčiose valstybėse (Indijoje, Kinijoje), bei mažiau ekonomiškai įsivysčiusiose šalyse, kur menkai rūpinamasi atliekų surinkimu, rūšiavimu ir perdirbimu. Plastikinės šiukšlės, patekusios į upes, plukdomos į jūras ir vandenynus. Skaičiuojama, kad kasmet į vandenynus patenka iki 8 milijonų tonų plastiko atliekų. Dėl to jau eilę metų stebimas vis didėjantis plastiko „šiukšlynas“ Ramiajame vandenyne. Bangų mūša dalį šių šiukšlių „sugražina“ į pakrantes.

https://phys.org/news/2018-03-pacific-plastic-dump-larger.html                 https://en.wikipedia.org/wiki/File:Litter_on_Singapore%27s_East_Coast_Park.jpg

Dirvožemis – tai viršutinis, purusis Žemės putos sluoksnis, susidaręs iš dirvodarinė uolienos, kuriame auga sausumos augmenija. Tinkami dirvožemio plotai yra naudojami žemės ūkinei veiklai, siekiant gauti specialiai jame auginamų augalų derlių. Jame taip pat auga ir natūraliai užsisėjusi augmenija (pvz. miškai). Dirvožemio susidarymas yra ilgai trunkantis bei sudėtingas procesas, kurį lemia tokie gamtiniai veiksniai:

• fiziniai (vėjas, krituliai, temperatūros svyravimai)
  
• cheminiai (tirpimas, hidrolizė, hidratacija, oksidacija-redukcija ir kt.)
  
• biologiniai (augmenija bei mikroorganizmų, bestuburių, aukštesniųjų gyvūnų veikla)
  

Be kietosios dirvožemio fazės (mineralinių ir organinių medžiagų), jį taip pat sudaro skystoji (H₂O su jame ištirpusiomis mineralinėmis ir organinėmis medžiagomis) fazė, dujinė (dirvožemio poras užpildantis oras) fazė ir gyvoji (mikroorganizmai, bestuburiai, augmenijos šaknys) fazė. Dirvožemyje įvairių junginių pavidalu randama didžioji dalis cheminių elementų. Daugiausia yra deguonies, silicio, aliuminio, geležies, kalcio junginių (mineralų). Jame nuolatos vyksta cheminių elementų greitesnis ar lėtesnis koncentracijos kitimas (išplovimas, migracija, akumuliacija). Tai labiausiai priklauso nuo:

• cheminių junginių patekimo iš atmosferos (pvz. vykstant oro taršai), nuotekų, buitinių ir pramoninių atliekų (tiek atsitiktinėse vietose išmestų, tiek kaupiamų ir saugomų sąvartynuose);
• žemdirbystėje naudojamų cheminių medžiagų, tokių kaip trąšos, dirvožemio rūgštingumą mažinančios medžiagos (klintys (CaCO₃), dolomitas (CaCO₃∙MgCO₃), gesintos kalkės (Ca(OH)₂), augalų apsaugai nuo kenkėjų bei neapgeidautinų augalų naikinimui naudojamų pesticidų (insekticidų, fungicidų, herbicidų);
• stambiose gyvulių ir paukščių fermose susidarančių atliekų (mėšlo ir srutų, kuriuose gausu azoto junginių, taip pat yra fosforo junginių, antibiotikų);
• gyvūnijos ir augmenijos organinių liekanų natūralios mineralizacijos;
• požeminio (gruntinio) vandens tekėjimo;

Žemdirbystėje intensyviai naudojant mineralines trąšas, taip pat dėl rūgščiųjų kritulių padidėja dirvožemio rūgštingumas, jame sparčiau vyksta maistinių medžiagų (azoto, fosforo, kalio ir kitų cheminių elementų) išsiplovimas. Dėl to mažėja dirvožemio derlingumas. Suintensyvėjus maistinių medžiagų išsiplovimui, taip pat padidėja požeminių (gruntinio) ir paviršinių vandens telkinių tarša bei eutrofikacija.

Nesakingai tręšiant dirvožemį mėšlu ir srutomis, kuriuose gausu junginių, turinčių amonio (NH₄⁺), nitrito (NO₂^-), nitrato (NO₃^-) bei fosfato (PO₄^3–) jonų, dalis jų patenka į požeminius ir paviršinius vandens telkinius ir juos stipriai užteršia. Be to, tokiuose dirvožemiuose augančiuose augaluose (žemės ūkio kultūrose) kaupiasi neleistini nitritų ir nitratų kiekiai. Šie junginiai yra nuodingi, ypač esant didelėms jų koncentracijoms.

Dėl antžeminio transporto oro taršos išmetamosiomis dujomis ir kietosiomis dalelėmis (suodžiais), tiesiogiai yra teršimos teritorijos šalia automagistralių bei geležinkelių (nuo keliolikos iki keleto šimto metrų nuo jų). Pakelių dirvožemiai labiausiai būna užteršti Pb junginiais ir policikliniais (arba daugiacikliais) aromatiniais angliavandeniliais (pvz. pirenu, benzpireno izomerais).

Nors daug kur pasaulyje, o taip pat ir Lietuvoje, uždrausta naudoti švino junginių turintį benziną, tačiau pakelių dirvožemyje yra susikaupusios gan didelės šio toksiško metalo koncentracijos nuo tų laikų, kai švinuotas benzinas buvo naudojamas.

Dar vienas gan dažnai pasitaikantis dirvožemio taršos šaltinis yra atsitiktinėse, neleistinose vietose išmestos įvairios buitinės ir gamybinės atliekos. Ypač užteršiamas dirvožemis bioneskaidžiomis ir ilgai (nuo keleto dešimtmečių iki keleto šimtmečių ar dar ilgiau) chemiškai yrančiomis bei dūlėjančiomis šiukšlėmis:

• įvairiais metalais ir jų turinčiomis atliekomis (pvz. metalo laužas, galvaniniai elementai, elektros akumuliatoriai, gyvsidabrio turinčios liuminescencinės lempos);
• polimerų atliekomis (automobilių padangos, plastikiniai indai, pakavimo ir statybinės plėvelės, putplasčiai, dažai, lakai ir kt.);
• stiklo atliekomis (langų stiklų, stiklinės taros duženos)

  http://www.greenpeace.org/russia/en/multimedia/photos/illegal-forest-dump-on-the-olk-3/

Yra žinoma, kad popierius aplinkoje, veikiamas kritulių, saulės šviesos, temperatūrų svyravimų bei mikroorganizmų, visiškai suyra per 2-3 metus, tai smulkios stiklo bei daugumos iš naftos pagamintų plastikų (polietilenas, polivinilchloridas, polistirenas) atliekos suyra per kelis šimtus metų. Be to, irdami plastikai išskiria kitus junginius, kurie gali lemti ilgalaikę to paties dirvožemio, gruntinio vandens arba oro taršą.

Siekiant išvengti dirvožemio taršos tokiomis atliekomis, efektyviausia priemonė yra kaip galima mažiau atliekų kaupti sąvartynuose, jas rūšiuoti bei pritaikant naujausias technologijas perdirbti. Kai atliekas išrūšiuoti yra per daug sudėtinga arba kai išrūšiuotos atliekos yra netinkamos perdirbti, jos yra deginamos šiuolaikinius aplinkosaugos reikalavimus atitinkančiose šiukšlių deginimo gamyklose. Jose degimo šiluma yra efektyviai panaudojama elektros gamybai bei pastatų ir vandens šildymui, o degimo metu susidarantys dūmai valomi specialiais filtrais. Tokia gamykla jau keletą metų veikia Klaipėdoje, o artimiausiu metu bus pastatytos Vilniuje ir Kaune.

    
  https://www.fortum.lt/apie-mus/imones-lietuvoje/fortum-klaipeda