Modulis 12: Teorinė dalis

Kalbos tikslumas, aiškumas, stilius, sakinių konstrukcija

Straipsnis turi būti parašytas moksline kalba, kuri yra objektyvi, dalykiška, tiksli, neutrali, vienaprasmiška, rišli ir išsami, dažniausiai vartojama beasmenė forma. Straipsnio tekstas turi būti lengvai skaitomas, suprantamas, aiškus ir taisyklingas. Rekomenduojama rašyti aiškiais, trumpais sakiniais, vengti sudėtingų frazių ir sakinių konstrukcijų (Balaban, 2016). Straipsnio tekste turi būti vartojami veiksmažodžiai, leidžiantys argumentuoti, pagrįsti, įrodyti, diskutuoti, interpretuoti, niuansuoti, probleminti, įtikinti, vertinti tyrimo metu gautus duomenis. Analizuojant tekstą reikėtų vengti neargumentuoto kitų autorių teiginių vertinimo, vartoti žodžius „tvirtina“ ar „yra pareiškęs“ (Rienecker, Jorgensen, 2003). Rekomenduojama rašyti nuasmenintą mokslinį tekstą, pagrindinį dėmesį skiriant pačiam tyrimui, tačiau pastaraisiais metais įvairių disciplinų tyrėjai „nevengia reikšti savo pozicijos pasitelkdami įvairias kalbines priemones, kurios leidžia kurti santykį su skaitytoju, padėti teisingai suprasti ir interpretuoti tekstą, padaryti jį įtaigesnį“ (Šinkūnienė, 2014). Kai kurie žurnalai netgi reikalauja straipsnį rašyti pirmuoju asmeniu (pvz., Nature), nes taip yra lengviau skaityti (Gray, 2018).

Rengiant konkrečias straipsnio dalis rekomenduojama vartoti skirtingus veiksmažodžių laikus: pvz., empirinių straipsnių metodų dalis turėtų būti rašoma vartojant būtąjį laiką, o apžvalginiuose straipsniuose rekomenduojama vartoti esamąjį laiką. Pristatant rezultatus taip pat siūloma vartoti būtąjį laiką, tačiau cituojant ir pristatant lentelėse, paveiksluose ir kitoje grafinėje medžiagoje esančią informaciją vartotinas esamasis laikas (Gray, 2018).

Tinkamas terminų vartojimas yra svarbus visose mokslo srityse ir disciplinose. Moksliniame straipsnyje vartojami profesiniai terminai turi turėti konkrečią reikšmę, turi būti paaiškinti ir apibrėžti, vartojami nuosekliai, nenukrypstant nuo apibrėžimo.

Pagrindinės terminų vartojimo problemos yra šios:

• tame pačiame tekste vartojami sinonimiški terminai;
• vartojami neaiškūs, neapibrėžti ar kaip kitaip skaitytojui nepaaiškinti terminai.

		Rekomenduojama:
		apibrėžti terminus įvade arba toje straipsnio vietoje, kur jie pirmą kartą pavartojami; kai terminas verčiamas iš kitos kalbos ar kaip kitaip yra kuriamas naujas terminas, greta jo skliaustuose parašyti termino formą originalo kalba; turėti savo dažnai vartojamų terminų žodynėlį, paremtą teorinės literatūros analize ir savomis mokslinėmis nuostatomis.