Modulis 6: Teorinė dalis

Mokslo komunikacijos ir leidybos tendencijos

Pastaruoju metu, analizuojant mokslo komunikacijos tendencijas, kalbama apie antrąją mokslo revoliuciją. Norint suprasti tokio įvardijimo priežastis, reikėtų atkreipti dėmesį į mokslinių žinių kūrimo ir perdavimo istorijos aspektus, juos trumpai aptarsime.

• Priešistoriniais laikais svarbiausios žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą sakytiniu būdu, jos nebuvo struktūruotos, užrašomos ir saugomos.
• Didelių pokyčių įvyko atsiradus raštui ir žmonėms pradėjus specializuotis darbinėje veikloje, tada ėmė ryškėti struktūruotų žinių kūrimo ir perdavimo veikla. Senovės Graikijoje ir Kinijoje pirmieji tyrėjai kėlė tuos pačius, ir šiandien aktualius, klausimus (kaip susikūrė Žemė, kas būna po mirties ir kt.). Vėliau, įvairiais istorijos laikotarpiais, žinių kūrimui ir sklaidai didelę įtaką turėjo religiniai aspektai.
• Modernusis mokslas, kokį suprantame šiandien, pradėjo formuotis 17 a. su Renesanso epochos idėjomis ir spaudos plitimu. Mokslinė veikla tapo ne tik specializuota, bet ir institucionalizuota. Sparčiai augo tyrėjų skaičius, 1850 m. jau buvo apie 1 mln. mokslininkų. Būtent tuo laikotarpiu žinių kūrimo veikloje išsiplėtojęs profesionalizmas yra vadinamas pirmąja mokslo revoliucija.

Pirmoji mokslo revoliucija sukūrė daugelio dabartinės mokslinės veiklos ir mokslo komunikacijos principų pagrindą. Pradėjo formuotis dabartinės mokslo sritys ir mokslo leidybos sistema. Būtent mokslo leidybos plėtra sudarė sąlygas atsirasti atvirojo mokslo sampratai, kad mokslinės žinios turi būti atviros visuomenei ir jomis turi naudotis kiti mokslininkai. Mokslinių žurnalų leidyba užtikrino mokslinių žinių sklaidą ir rezultatų vertinimą, suformavo dabartinį požiūrį į mokslo komunikacijos principus. Šiuo metu vis dar yra spausdinami kai kurie moksliniai žurnalai, nors tam nėra jokios būtinybės.

Mokslinių žurnalų leidyba buvo ir yra ilgai trunkantis, dažnai brangus komercinis procesas, dėl šių priežasčių mokslinių žinių sklaida yra gana ribota. Atsiradus internetui ir kitoms informacijos perdavimo galimybėms, mokslo komunikacijos procesai ėmė keistis. Mokslininkai ir mokslo bendruomenės gali nevaržomai dalytis mokslinėmis žiniomis institucijų svetainėse, mokslininkų socialiniuose tinkluose, vikio puslapiuose ir tinklaraščiuose. Šiuo metu mokslo bendruomenė galėtų nebesinaudoti senąja mokslo leidybos sistema, tačiau vis dar įpareigota tai daryti dėl dabartinių mokslo rezultatų kokybės ir vertinimo kriterijų. Šis pereinamasis laikotarpis, kai formuojasi interaktyviosios mokslo komunikacijos tendencijos, yra vadinamas antrąja mokslo revoliucija.

Naujos mokslo komunikacijos ir leidybos tendencijos:

• mokslinių tyrimų kultūros pokyčiai, pasireiškiantys atviru tyrėjų ir visuomenės bendradarbiavimu mokslinių tyrimų, mokslinių žinių analizės ir sklaidos metu. Mokslinių duomenų dalijimosi kultūros augimas;
• atvirojo mokslo ir atvirosios prieigos duomenų bei šaltinių įsigalėjimas, komercinės leidybos sistemos svarbos mažėjimas. Akademinių institucijų ar mokslininkų mažais tiražais publikuojamų leidinių (pilkosios literatūros) atvirumas ir naujos sklaidos galimybės;
• atvirasis arba piliečių mokslas (angl. citizen science), kai visuomenė dalyvauja tyrimuose arba bendrai sprendžiamos aktualios visuomenės problemos, kai kiekvienas asmuo gali prisidėti atliekant stebėjimus, analizuojant duomenis ar ieškant problemų sprendimų;
• mokslinių tyrimų ir rezultatų kokybės ir vertinimo sistemos pokyčiai, altmetrijos įrankių naudojimas, duomenų citavimo standartizavimas, moksliniuose tyrimuose panaudotų klaidingų metodų ar neigiamų rezultatų sklaida, kad kiti mokslininkai jų išvengtų ir žinotų visas tyrimų aplinkybes;
• mokslinių žurnalų leidybos pokyčiai (įvairūs atvirosios prieigos žurnalų verslo modeliai, recenzavimo proceso pokyčiai) ir megažurnalų, neribojančių straipsnių publikavimo pagal numerius, leidybos plėtra;
• mokslinių straipsnių struktūros pokyčiai, susiję apibendrintų mokslo rezultatų sąsajomis su tyrimų duomenimis ir publikuojamos informacijos dinamiškumu;
• atvirosios mokslo komunikacijos standartizuotų įrankių ir identifikatorių (Open Journal System, Open Monograph Press, Open Conference Systems, Digital Oject Identifier, Researcher ID ir kt.) naudojimas. Įvairių mokslo komunikacijos procesų (leidybos, identifikavimo, sklaidos) struktūrizavimas ir automatizavimas, kad būtų efektyvu ir paprasta naudoti, administruoti, integruoti ar automatiškai perduoti duomenis kitoms sistemoms, vystyti visuotinai naudojamas atvirojo kodo programas;
• visuomenės savanoriškos paramos atviriems moksliniams tyrimams (angl. founcrowding) plėtra, nepriklausomų tyrėjų skaičiaus augimas, virtualios mokslo valiutos naudojimas, siekiant išvengti finansuojamų mokslinių projektų administravimo kaštų ir efektyviau panaudoti užsakomųjų tyrimų lėšas;
• mokslinių tyrimų rezultatų, duomenų ir žinių integracijos tendencijos, pasireiškiančios žinių ir duomenų dalijimosi, sklaidos ir paieškos sąsajomis per duomenų bazes, talpyklas, virtualias bibliotekas, mokslinės informacijos paieškos sistemas ir duomenų masyvus;
• įvairiapusiško institucinio ar asmeninio mokslininkų ir jų tyrimų rezultatų viešinimo ir reprezentacijos plėtra interneto priemonėmis;
• mokslo komunikacijos įtinklinimas, atvirai pasiekiamų interaktyvių ir tarpusavyje susietų įrankių naudojimas (žr. 1 pav.).

1 pav. Mokslo komunikacijos priemonių sąsajos (Bartling, Friesike, 2014)

Akivaizdžiausios mokslo komunikacijos naujos tendencijos yra susijusios su mokslinių žurnalų leidybos pokyčiais. Pradėjęs gyvuoti šis fenomenas sukėlė pirmąją mokslo revoliuciją, o nykdamas – antrąją. Po 350 gyvavimo metų dabartiniai tradiciniai moksliniai žurnalai su savo įprastomis funkcijomis (publikuoti, saugoti, registruoti, vertinti) tampa nebereikalingi, nes šios funkcijos gali būti lengvai įgyvendinamos kitomis priemonėmis internete. Straipsniai gali būti recenzuojami atskiruose recenzavimo portaluose, publikuojami moksliniuose megažurnaluose, institucinėse talpyklose ir kitur, o jų sklaida yra atskleidžiama altmetrijos priemonėmis. Įprastas mokslinių žurnalų pagal tematiką prenumeratos modelis gali būti pakeistas mokslinių straipsnių ir kitų publikacijų prenumerata pagal mokslo sritis, kryptis ar temas.

Tradiciniai moksliniai žurnalai vis dar leidžiami dėl didelio inertiškumo ir akademinės bendruomenės konservatyvumo, tačiau jų leidybos ir recenzavimo principai nebegali patenkinti šiandieninių mokslininkų poreikių, keliamų objektyviam recenzavimui, greitam ir atviram publikavimui. Vis labiau plečiasi megažurnalų leidyba – publikuojami recenzuoti moksliniai straipsniai be tradicinių numerių, stengiamasi pritaikyti efektyvesnius ir objektyvesnius recenzavimo metodus. Pavyzdžiui, žurnalo PLOS one recenzentai, analizuodami mokslinių tyrimų metodų tinkamumą ir kitus mokslinių tyrimų aspektus, nevertina galimai subjektyvių dalykų (tyrimo naujumo ar rezultatų vertingumo visuomenei), žurnale Hindawi straipsnis teikiamas keletui recenzentų ir šie balsuodami nusprendžia, ar jis tinkamas publikuoti. Portale F1000 Research straipsniai skelbiami ir recenzuojami viešai, o su recenzijų išvadomis gali susipažinti visa visuomenė. Jei straipsnio recenzijų išvados yra teigiamos, straipsnis registruojamas duomenų bazėse. Atvirojo recenzavimo procesai užtikrina didesnį recenzijų objektyvumą ir mokslo rezultatų kokybę (Ross-Hellauer, 2017).

Mokslo komunikacijos pokyčiai yra susiję ne tik su žurnalų leidybos procesais, bet ir su juose publikuojamų straipsnių struktūros ir teikiamų žinių pokyčiais – vietoje tradicinių straipsnių, kuriuose pateikiama nekintanti informacija, vis dažniau skelbiamos dinaminės publikacijos. Mokslo komunikacijoje įprastos preprinto ir postprinto publikacijos formos patogios dėl vienkartinės kokybės patikros ir žinių registravimo, prieskyrų autoriams bei institucijoms, tačiau tokios formos yra nelanksčios, jei norima koreguoti pasitaikiusias klaidas, atnaujinti informaciją ar susieti pateiktus teorinius modelius su naujais tyrimų duomenimis. Publikuojant galutines straipsnių ar knygų versijas, viešai nematomas kūrybinis procesas, prarandama dalis galimai naudingos informacijos, nes atmetamos kai kurios idėjos, teorijos, moksliniai modeliai ar metodai. Dinaminėse publikacijose gali būti pateiktos visos autorių priimtos ar atmestos idėjos, tyrimų kryptys ir kt., jose gali būti viešai matomi pataisymai ar patobulinimai, nes tokios publikacijos kuriamos interaktyviai ir neturi baigtinės versijos. Panašiai kaip vikipedijos straipsniuose, dinaminėse mokslinėse publikacijose gali nuolat atsirasti naujos informacijos.

Dinaminės publikacijos skiriasi nuo įprastų straipsnių ir savo struktūra, jos gali būti kitų publikacijų dalis ar turėti išvestinių dalių bei nuorodų į tyrimų duomenis ar jų srautus, į kintančias tyrimų duomenų vaizdines priemones įvairiais formatais (interaktyvūs paveikslai, vaizdo įrašai, interaktyvūs žemėlapiai, nuolat pildomos duomenų lentelės ir kt.). Gali būti kuriamos kelios darbinės versijos, t. y. tuo pat metu gali būti tikrinamos kelios hipotezės ir pan.

Svarbus dinaminių publikacijų aspektas – autorystės registravimas ir Kūrybinių bendrijų (angl. Creative Commons, CC) licencijų priskyrimas visai publikacijai ar atskiroms jos dalims. Dinaminės publikacijos šiuo metu labiau siejamos su tinklaraščiais, socialinių tinklų ar kitais įrašais nei su tradiciniais moksliniais straipsniais. Jos dažniausiai publikuojamos tada, kai jau yra išviešintos tradicinės publikacijos, kurių autorystė ir vertė jau pripažįstama, tad dinaminės publikacijos labiau atlieka mokslo rezultatų reklamos funkciją. Iš tiesų, mokslo ir visuomenės progresui svarbu mokslinių tyrimų rezultatai, o ne jų pateikimo forma. Tradicinės mokslinės publikacijos vis dar klesti dėl galiojančios biurokratinės ir sustabarėjusios mokslo vertinimo tvarkos, tačiau, keičiantis mokslo komunikacijos kultūrai, turėtų keistis ir mokslo komunikacijos principai.

Naujoji mokslinės veiklos kultūra galėtų įveikti dabartinius mokslinio elgesio trūkumus: abejotinus įrodymų generavimo būdus (tarkim, kai neteisingai taikomi statistiniai duomenys), netoleranciją kitokiam požiūriui, citavimu pagrįstą „tiesos generaciją“, nelanksčią mokslo rezultatų vertinimo sistemą, šališkumą atmetant neigiamus ar nepatvirtintus rezultatus ir abejotinas paskatas, kurias nustato dabartiniai kokybės vertinimo metodai. Šie pokyčiai priklauso nuo akademinės bendruomenės požiūrio ir pastangų padaryti mokslą atviresnį, liberalų ir sąžiningą.