Teorinė medžiaga

1) deguonines (H₂SO₄, HNO₃, H₂CO₃, CH₃COOH ir kt.);

2) nedeguones (H₂S, HCl, HI, HBr ir kt.).

Pagal vandenilio atominį skaičių rūgštys skirstomos į:

1) vienprotones (HCl, HNO₃ ir kt.);

2) poliprotones (H₂S, H₂SO₄, H₃PO₄).

Bendroji deguoninių rūgščių formulė A(OH)_mO_n. Jei n = 0, tai tokia deguoninė rūgštis laikoma silpnąja (H₃BO₃, HClO); jei n = 1, tai deguoninė rūgštis yra silpnoji (H₂CO₃) arba vidutinio stiprumo (H₃PO₄); jei n = 2, tai rūgštis yra stiprioji (H₂SO₄, HNO₃) (1 pav.).

1 pav. Stipriųjų rūgščių stiprumo tarpusavio sąsaja

 

Kai kurių rūgščių pavadinimai

Formulė	Nesisteminis pavadinimas	Sisteminis (IUPAC) pavadinimas
HCl	Druskos rūgštis	Vandenilio chloridas (1−)
H2CO3	Anglies rūgštis, karbonato rūgštis	Divandenilio trioksokarbonatas (2−)
HNO3	Azoto rūgštis, nitrato rūgštis	Vandenilio trioksonitratas (1−)
H3PO4	Fosforo rūgštis, ortofosfato rūgštis	Trivandenilio tetraoksofosfatas (3−)
H2SO4	Sieros rūgštis, sulfato rūgštis	Divandenilio tetraoksosulfatas (2−)
H2SO3	Sulfito rūgštis	Divandenilio trioksosulfatas (2−)
HClO4	Perchlorato rūgštis	Vandenilio tetraoksochloratas (1−)
HClO	Hipochlorito rūgštis	Vandenilio monooksochloratas (1-)

Chemijos laboratorijose dažnai naudojamos organinės rūgštys: metano arba skruzdžių HCOOH ir etano arba acto CH₃COOH (daugiau žr. temos „Organiniai junginiai“ skyriuje „Karboksirūgštys“).

Pagrindiniai rūgščių gavimo būdai

1. Vykstant tiesioginei elementų sintezei:

Cl₂(d) + H₂(d) → 2HCl(d) (tirpinant vandenyje HCl(aq);

S(k) + H₂(d) → H₂S(d) (tirpinant vandenyje H₂S(aq).

2. Tirpinant vandenyje rūgštinius oksidus (anhidridus):

SO₂(d) + H₂O(s) → H₂SO₃(aq);

N₂O₅ (d)+ H₂O(s) → 2HNO₃(aq).

3. Druskoms reaguojant su stipriosiomis rūgštimis:

NaCl(k) + H₂SO₄(s) → HCl(aq) + NaHSO₄(aq);

NaNO₃(k) + H₂SO₄(s) HNO₃(aq) + NaHSO₄(aq).

Pagal agregatinę būseną rūgštys yra skysčiai (H₂SO₄, HClO₄) ir kietosios medžiagos (H₃PO₄, H₂SiO₃). Kai kurių rūgščių gali būti tik tirpaluose, pavyzdžiui, H₂CO₃, H₂SO₃.

Rūgštys reaguoja:

1) su bazėmis (vykstant neutralizacijos reakcijoms; (daugiau apie neutralizavimą žr. 5.2.8 skyrelį):

Stiprioji rūgštis ir stiprioji bazė
Visiška neutralizacija	2NaOH(aq) + H2SO4(aq) → Na2SO4(aq) + 2H2O(s) OH−(aq) + H+(aq) → H2O(s)
Nevisiška neutralizacija	KOH(aq) + H2SO4(aq) → KHSO4(aq) + H2O(s) OH−(aq) + 2H+(aq) + SO42−(aq) → HSO4−(aq) + H2O(s)
Silpnoji rūgštis ir stiprioji bazė
Visiška neutralizacija	KOH(aq) + CH3COOH(aq) → KCH3COO(aq) + H2O(s) OH−(aq) + CH3COOH(aq) → CH3COO− (aq) + H2O(s)

2) su baziniais oksidais:

Fe₂O₃(k) + 6HNO₃(aq) → 2Fe(NO₃)₃(aq) + 3H₂O(s);

Fe₂O₃(k) + 6H⁺(aq) → 2Fe³⁺(aq) + 3H₂O(s);

3) su druskomis, jei susidaro mažai tirpus, lakus ar silpnai disocijuojantis junginys:

H₂SO₄(aq) + BaCl₂(aq) → BaSO₄(k) + 2HCl(aq);

SO₄^2- (aq) + Ba²⁺(aq) → BaSO₄(k);

2HCl(aq) + Na₂CO₃(aq) → 2NaCl(aq) + H₂O(s) + CO₂(d);

2H⁺(aq) + CO₃^2- (aq) → H₂O(s) + CO₂(d);

4) kaitinamos deguonies turinčios rūgštys skyla:

H₂SiO₃(k) SiO₂(k) + H₂O(s);

H₂SO₄(s) SO₃(d) + H₂O(s);

5) su metalais:

Zn(k) + 2HCl(aq) → ZnCl₂(aq) + H₂(d);

3Cu(k) + 8HNO₃(aq) 3Cu(NO₃)₂(aq) + 2NO(d) + 4H₂O(s).

Rūgštyse kinta indikatorių spalvos (žr. 5.2.8 skyrelį).